raudonikis

2 raudonìkis, -ė smob. (2) 1. Krs, Lnkv, Pc, Krkl, Skr, Skdt kas raudono, skaistaus veido: Veizdėk, kokie mes raudonikiai, dikti, kaip ąžuolai vyrai Žem. Toks raudonikis tas tavo tėvas, dar ilgai gyvens Up. Veronika galia būt stipra, tokia raudonìkė buvo Slm. Štai šis garbiniuotas, skardžiabalsis, sveikata ir gyvybe trykštąs raudonikis jau buvo išvertęs ir išleidęs vieną knygelę V.Myk-Put. O, toks raudonìkis galia darbą dirbti Lkv. Ans visumet toks raudonìkis, tik ana daugiau geltonikė Trk. Baltavo jaunamartės vyšnelėmis prie petingų savo raudonikių E.Miež. Raudonìkė mano mergelė, puiki Trk. Raudonikáitis buvo mūso daktariukas, puikus Šts. Juk jis išvažiavo toks raudonikis, tvirtas, žaliūkas Pč. Ma[no] vaikelis išsimiegojėlis, mano itas raudonìkis Rod. Seniau laukdavai bernelio, skaistaus raudonikio (d.) Ds. ^ Raudonikis, papūtžandis, aukštyn pasilipęs, vaikus vilio[ja] (obuolys) Vdk. 2. NdŽ raudonplaukis. 3. raudonas vaisius: Pilną kepurę raudonìkių (raudonųjų obuolių) prisikrėčiau Jnšk. 4. NdŽ žr. 2 raudonasis.